„Medis yra tarsi tarpininkas tarp dievų, žmonių – gyvų ir mirusių“, – profesorius Petras Bielskis.

Nuo birželio 13 d., Klaipėdos rajono etninės kultūros centre (Gargždų g. 1, Dovilai) veikia paroda „Tašau i tėik“, kurioje eksponuojami autoriniai dr. Rimanto Balsio medžio drožybos darbai.
Kamerinės, nedidelės apimties parodos „Tašau i tėik“ autorius R. Balsys, nepriskiriantis savęs jokiam kūrybiniam statusui, ką rodo ir pats parodos pavadinimas, kur kas labiau atpažįstamas ir žinomas akademinei bendruomenei kaip Lietuvos etnologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Tad, tik jo artimųjų ratui žinomas jo pomėgis ir polinkis rankas miklinti pasitelkus medžio drožybos įrankius, dažnam yra staigmena.
Apibūdindamas šį savo pomėgį, autorius akcentuoja malonumą ar net poreikį (priklausomybę) kalbėtis su medžiu, pajausti jį, prakalbinti, todėl parodoje eksponuojami mediniai šaukštai, buities atributai savo formomis tolsta nuo standarto, turi savo charakterį, formas, siluetus, visi skirtingi kaip ir žmonės. Atkreipiant dėmesį į patį parodos pavadinimą, galima intuityviai jausti kūrybinio impulso lengvumą, kai formas čia diktuoja ne amatininkas, o medžiaga. Tuomet nevalingai apima dvejonės: kas šiame procese yra tikrasis „įrankis“? Meistras, kuriam „prakalbintas“ medžio gabalas „iškalba“ savo pavidalą ir įgalina perteikti jį tokį, koks yra, ar medžio gabalas, kuriam meistras išmoningai priskiria menamą paskirtį ir funkciją?

Nuo kaulinyčios iki Viešpaties stalo

Kuriant medžio drožinių ekspoziciją parodai „Tašau i tėik“, buvo siekiama atsisakyti gausos ir pavienių objektų eksponavimo. Čia, per atskirų elementų pavidalus, sukuriama visuma ir įspūdis, todėl į parodą galima žiūrėti iš dvejopos perspektyvos: kaip į keturiolikos skirtingų šaukštų reprezentavimą, arba kaip į vientiso kūrinio-instaliacijos demonstravimą. Tas skirtingas perspektyvas galima pajusti ir fiziškai, nes pačių elementų išdėstymas ir santykis tarp jų priklauso tik nuo žiūrinčiojo distancijos ir padėties erdvėje.
Kaip pats Rimantas Balsys pristatymo metu kukliai teigė „Nėra čia ką daug kalbėti apie penkis šaukštus“, tačiau susitikimo metu per užsimezgusį dialogą su auditorija atsiskleidė įvairiapusiai filosofiniai pasvarstymai. Atrodo nieko sudėtingo, nieko tokio neįprasto neįvyksta – buities įrankis, šaukštas ir tiek, tačiau vedant mintį gilyn, ima ir surezonuoja, matomas vaizdas kažką „suvirpina“, o ilgiau stebint vos juntamai beorėje erdvėje levituojančius šaukštus, ima ir gilesnės prasmės atsiskleidžia.
Tarsi karoliai kompoziciškai sugrūpuoti įmantrių siluetų šaukštai, Lietuvos architektui, istorikui ir etnografui Martynui Purvinui sukėlė asociacijas apie archajiškus papročius bei tolimų protėvių kaulelius. Jo akimis paroda kaip kaulinyčia – slėpiningas senovinis altorėlis. Tokia makabriška tradicija savo gentainių paskirus kaulus kabinti buties dekore buvo paplitusi dar gentinėje santvarkoje, tokiu būdu siekiant įtvirtinti atminimą apie anapilin išėjusius senolius bei jų išmintį. 

Dar kitokios prasmės apie giluminius mūsų kultūrinės tapatybės sluoksnius atsiskleidžia per kiekį, skirtingus kultūrinius kontekstus ir nuojautą. Menotyrininkė Regina Šiurytė Šimulienė, atkreipdama dėmesį į eksponavimo erdvėje kompoziciją, kuri pabrėžia pačių šaukštų ir jų formų dinamiškumą, pasiūlė antropomorfizuotų figūrų įdėją. Jos teigimu „Visos kompozicijos vizualinė atrama yra milžiniškas dvigubas šaukštas, sukuriantis stalo, apie kurį buriasi kiti „sužmoginti“ šaukštai vaizdinį. Tokia figūrinė kompozicija nejučiomis kuria asociaciją su Leonardo da Vinci freska „Paskutinė vakarienė“, juolab, kad ir šaukštų skaičius atitinka „Paskutinės vakarienės“ dalyvių skaičių.“

Pasak Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorės Vilijos Butkuvienės, vienas įdomiausių, jos manymu, parodos eksponatų yra vėlgi didžiulis dvigalvis šaukštas, tiek kitus, tiek ir ją pačią kviečiantis pasvarstyti apie jo reikšmę. V. Butkuvienė savo apmąstymais siūlo daugiasluoksnę filosofinę mintį apie tam tikromis aplinkybėmis užganėdintas abi puses, galimą Temidės svarstyklių interpretaciją, o ir pačios harmonijos įvaizdį, lygiai taip pat prisimenant posakį, kad „vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi, o juk toks dvigalvis šaukštas tarsi sako, kad viskas įmanoma. Smagu, kad žvelgdami į kūrinį kiekvienas galime pasitelkti savąją vaizduotę“.
Parodos organizatoriai – Klaipėdos rajono etninės kultūros centras.
Parodą finansuoja – Klaipėdos rajono savivaldybė.

Fragmentas iš R. Balsio darbų parodos „Tašau i tėik“. Nuotr. Rasa Kvietkutė-Banienė. Klaipėdos rajono etninės kultūros centro archyvas

Parodą aplankyti galima:
pirmadieniais – penktadieniais nuo 10.00 iki 17.30 val.
Paroda veiks iki 07.06

Dėl parodos lankymo teirautis:
Kultūrinės veiklos vadybininkė Rūta Petniūnaitė
Tel. nr.: +37065071704
El. paštas: etnodovilai@gmail.com