Šie ir kiti išvardinti faktai rodo, kad akademinis ir kultūrinis laukas vis dar yra suinteresuotas krikštų kaip vieno iš etninės kultūros simbolių išlikimu, tačiau tikrasis parodos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį ir skatinti ją atsigręžti į išskirtines savo krašto etninio tapatumo formas, jų taikymo praktikoje galimybes, į tai, kas šį Vakarų Lietuvos regioną daro savitą ir ypatingą.
Paroda „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ veiks iki šių metų lapkričio pabaigos, tad per visą šešių mėnesių laikotarpį etnine kultūra besidomintys lankytojai bus kviečiami vis iš naujo ją patirti: yra numatoma ekspozicijos koncepciją plėtoti pateikiant naujus, su krikštų tema susijusius šaltinius, jų apraiškas kultūros lauke bei pristatant su šių paminklų tradicija susijusias asmenybes.
Krikštai – istorinių ir kultūrinių kontekstų atspindys
Krikštai, kitaip dar krikštẽliai, krikštùžiai – smulkioji architektūra, suteikianti unikalumo Pamario kraštui. Patraukdami dėmesį savo kitoniškomis formomis, žadina vaizduotę ir norą juos interpretuoti.
Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, krikštai apibūdinami kaip 0,5-2 m aukščio, 2-6 cm storio lentos. Šiems paminklams budingi zoomorfiniai, geometriniai, animalistiniai pavidalai, išgaunami profiliavimo būdu. Įprastai krikštų stiebo ilgis siekia kapo dugną, laikantis taisyklių, statomi kojūgalyje, priešingai nei katalikų antkapiai.
Tiriamajame lauke, atsižvelgiant į dėsningumus, yra daromos prielaidos, kad XVII a. krikštuose esančių elementų ir skirtingos žaliavos (medžio rūšies) parinkimas buvo įtakojamas lyčių skirtumų: vyrams krikštai gaminti iš uosio, ąžuolo, beržo, moterims – drobulės, eglės, liepos. Lygiai taip pat, XVII a. Įsruties bažnyčios revizijos protokoluose minima, kad vyrų kapų antkapinės lentos savo pavidalu primena arklį, moterų – paukštį, o dėl to visi tokie krikštai paprastai greitai siejami su mūsų senuoju tikėjimu ir jo įvaizdžiais. Todėl, tarp tyrėjų ir istorinių šaltinių pastebimas polemiškumas: Adalbert’as Bezzenberger’is, Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė, Klemensas Čerbulėnas, Marija Alseikaitė-Gimbutienė teigė, kad jie yra tąsa iš mūsų iki krikščioniškojo laikotarpio. Jų manymu, krikštai yra antkapinių stulpų kilmės, o juose vyrauja baltiškos kultūros leitmotyvai (augalai, paukšteliai, roplių siluetai ir pan.) ir tik vėliau pradėta taikyti krikščioniškus elementus, kaip pvz. kryželius. M. A. Gimbutienė atkreipė dėmesį, kad krikštų ornamentikoje vyrauja rupūžių, kurių galvos primena besiskleidžiančius gėlės žiedus, žalčių, drugelių, gėlių motyvai, kuriuos priskyrė mitologiniams simboliams, būdingiems gimininės visuomenės matriarchato laikotarpiui.
Visgi, remiantis Kazio Šešelgio išskirtomis tipologinėmis paminklų grupėmis bei faktais, kad šie antkapiai minimi tik nuo XVI a. (kaip pvz. Jono Lasickio traktatuose apie žemaičių dievus, 1615 m.), o randami tik vokiškosios kultūros paliestose protestantų kapinėse, žinant, kad protetantiškasis tikėjimas laidojimo vietose draudė pagoniškąją kultūrą atliepiančius atributus, šiomis prielaidomis, apie vien baltiškąją jų kilmę, galima suabejoti. XV a. Mažojoje Lietuvoje paplitę paminklai aprašomi nuo XVI a., tad atsirado seniau, nei stulpų kilmės antkapiai, o jų ištakos siejamos su prūsų ir vokiečių kultūra. Kadangi krikštų galima aptikti ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje, buvo pastebėta ir Latvijoje, tikėtina, kad krikštų paplitimui įtakos turėjo reformacijos įsigalėjimas ir protestantiškosios kultūros plėtra XVII-XVIII a. Mūsų šalyje didžiausi krikšų telkiniai yra likę Kuršių nerijoje bei Nemuno deltos žvejų kapinėse.
Dėl tokių nesuderinamų kontekstų sankirtos, atsiranda erdvė diskusijai: kokia tikimybė, kad šie unikalūs, su liuteroniškąja tradicija siejami kultūros artefaktai gali būti interpretuojami kaip dviejų pasaulėžiūrų – krikščioniškosios ir senosios baltiškosios – sinergija.
Paroda veiks iki lapkričio 30 d.
Parodos organizatoriai – Klaipėdos rajono etninės kultūros centras.
Parodos rėmėjai ir konsultantai parodos architektūros techniniais klausimais –
visuomenininkai Marius Kvietkus ir Romualdas Ruginis.
Parodą finansuoja – Klaipėdos rajono savivaldybė.
Parodą galima aplankyti:
pirmadieniais – penktadieniais 10.00 – 17.30 val.
Dėl parodos lankymo teirautis:
Kultūrinės veiklos vadybininkė
Rūta Petniūnaitė
el. paštu etnodovilai@gmail.com
tel. nr.: +37065071704
