2010 – Lažupis „Žemaičių kalvarijos kalnai”

Žemaitija – pamaldžių žmonių kraštas, garsus savo apeiginėmis Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmėmis. Kalvarijos kalnai – tai 20-ties stočių arba vietų kryžiaus kelias. Kalnai ne tik einami, lankant įrengtas koplyčias – vietas, bet giedama ir namie per šermenis ar mirusiųjų minėjimus, o bažnyčiose – Didžiąją savaitę ir pan.

Žemaičių Kalvarijos Kalnų (toliau – ŽKK) giedojimo papročiai yra iš žilos senovės atsinešto gilaus tikėjimo reliktas. Kalnuose atpažįstame katalikiškos tradicijos elementus kaip tam tikrą senųjų tikėjimų naujais laikais raiškos formą. Dėl senųjų lietuviškų dainų ir giesmių dvasingumo bei melodikos, struktūros ir ritmikos bruožų panašumo lietuvių senoviniai giedojimai susijungė, susipynė su Romos katalikų bažnyčios giedojimais ir vietomis tapo neatskiriami.

Šitaip susiformavo tik Žemaitijai būdingos Kalvarijos Kalnų giesmės su savita giedojimo tradicija. ŽKK giedojimas stebina galingu garsu, prisodrintu metafizinio skambesio. Toks giedojimas tarsi kyla anapus, priartindamas žmogų prie anapusybės, dangaus šviesos ir amžinybės.

ŽKK nuo seno yra neatsikiriama liaudies gyvenimo dalis. Pasak katalikų pamaldumo praktikų tyrinėtojo A. Motuzos, ŽKK pradėta giedoti įkūrus garsiąją Kalvariją Žemaitijoje. Pagal turinį ir ilgumą tarp stočių buvo parinktos maldos ir giesmės ir nuo 1639 metų tapo „Valdovu Maldynu Giesmynu“ apvaikščiojant Kalnus. Nuo 1681  m., pasirodžius J. Kosakovskio giesmynui, ŽKK pradėti giedoti namie šermenyse, mirusiųjų paminėjumuose bei visose Žemaitijos bažnyčiose.

Nuo seno trumpiausiomis dienomis mūsų proseniai meldėsi, atlikinėjo įvairias apeigas, aukojo aukas dievams, prisimindavo mirusiuosius (pvz. iki  šiol daugelis žemaičių nenukrausto Kūčių stalo, kad galėtų pasimaitinti vėlės). Matomai šią tradiciją pakeitė Kalnų giedojimas Advento metu. Žmonės susirinkdavo tai vienoje, tai kitoje sodyboje ir ilgais žiemos vakarais giedodavo Kalnus. Šis paprotys yra išlikęs iki mūsų dienų. Ne tik Dovilų bendruomenė, bet ir nemažai žemaičių parapijų giedotojų renkasi ir gieda Kalnus namuose, bažnyčiose ar net kultūros įstaigose (Luokė, Varniai, Telšiai, Tryškiai, Darbėnai, Klaipėda, Rietavas ir kt.).

Vieni gieda netekties skausmą ramindami ar atsidėkodami Dievui už suteiktas malones, kiti – išpildydami Dievui duotus pažadus. Dar kiti – norėdami giliau pasimelsti, siekdami Adventą išgyventi kaip atgailos, atsivertimo ir pasitaisymo laikotarpį. Pasak žemaičių, kas gražiai gieda, tas dvigubai meldžiasi ir giesmė esanti aukščiau už maldą.

Didįjį ketvirtadienį senovės lietuviai vadino Vėlių Velykomis. Jie tikėjo vėlių nemirtingumu ir manė, kad tą dieną vėlės einančios į bažnyčią. Tikėtina, kad šis senasis kultas turėjo įtakos Kalnų giedojimui Didžiojo Tridienio ir velyknakčio apeigų metu. Be to, Kalnus žemaičiai gieda Gavėnios metu, per Vėlines ar net visą Vėlinių savaitę.

Giliau paanalizavę žemaičių dvasinės kultūros raidą, matome, kad Kalnų giedojimas yra neatsiejamai susijęs su religinėmis praktikomis ir rodo išskirtinį žemaičių požiūrį į liaudiškąjį pamaldumą. Šis giedojimas suteikia stiprybės žmogaus sielai, rodo gyvą religinį jausmą.

Kalnai nėra bažnytinės giesmės. Vargonininkai ir kunigai mažai ką išmanė apie šią tradiciją, kadangi Kalnai buvo giedami ne pamaldų metu ir giedojo ne bažnyčios choras, o parapijiečiai – Kalnų giedotojai. Dar ir šiandien Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu Kalnus eina ir gieda giedotojų būriai. Šie faktai liudija apie Kalnų giesmių liaudišką prigimtį (melodikos bruožai, atlikimo stilius ir kt.). Žinoma, bažnytinis chorinis giedojimas taip pat įtakojo liaudiškąjį giedojimo stilių: muzikalūs kaimo bendruomenės žmonės giedojo ir bažnyčios chore ir priklausė Kalnų giedotojų grupei. Iš lūpų į lūpas perduodamos melodijos turėjo visas sąlygas kisti, nes iki XX a. ŽKK giesmės niekur nebuvo užrašinėjamos ir plito žodine forma. Dėl to skirtingose lokalinėse vietovėse atsiranda giesmių melodijų perkūrimo, varijantiškumo ir improvizacijos elementų.

Dovilų giedotojai plokštelėje įrašė vadinamuosius „ilguosius senuosius“ ŽK Kalnus, kurie yra giedami iš 1858  m. išleisto M. Valančiaus redaguoto giesmyno „Giesmių knyga arba Kantičkos“. Šie Kalnai Žemaitijoje buvo paplitę iki XX a. 9-ojo dešimtmečio. Pastaruoju metu šermenyse dažniausiai giedami trumpieji Kalnai (pagal turimą laiką, giesmės yra trumpinamos – giedant 1-2 posmus). Tradiciškai ilgieji ar trumpieji Kalnai yra giedami atsižvelgiant į artimųjų ar giminių pageidavimą ir į tai, koks žmogus yra miręs. Jei velionis nugyveno garbingą ir gražų gyvenimą, tada giedami ilgieji Kalnai.

Giedant už mirusiuosius, vietoje Kalnų procesijoje vartojamų žodžių „pasigailėk mūsų“ yra sakoma arba giedama „pasigailėk mirusių“.

Doviliškiai Kalnus pradeda giedoti nuo „Amžiną atilsį duok mirusiems Viešpatie“ ir Karunkos („Vainikėlio“), prie kiekvienos stoties kalba „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“. Įžangą ir pabaigą papildydami įvairiomis giesmėmis jie įprasmina senųjų ilgųjų Kalnų tradiciją.  Archajiškumo suteikia maldų rečitavimas.

Visos giesmės giedamos atifoniškai: vieną punktą dviem balsais gieda vyrai, kitą – dviem balsais moterys. Abi grupės turi po vadovaujantį – stipresnį balsą turintį giedotoją.

ŽKK giedojimo tradicija savo prigimtimi yra vyriška. Šiai apeigai nuo seno vadovavo vyras, kuris vadinosi „pirmininku“ arba „pravadnyku“. Doviliškių vedlys – Antanas Dromantas, g. 1937  m. Klaipėdos raj, Endriejave. Panašią  „pravadnykę“ turi ir moterys. Tai Danutė  Lymontaitė – Taškūnienė, g. 1939-01-09 Klaipėdoje.

Visi kiti giedotojai yra vadinami ‚untšaukėjais‘ Senuosius Kalnus žemaičiai gieda gana lėtai, ištęstai, „išlankstydami“ gaidą, nukaukdami pabaigas. Lėtas giedojimas, įsiklausant į tekstą ir melodiją, žemaičiams buvo ir tebėra gražaus giedojimo ir iškilmingumo matas. Taip iki šiol giedama šermenų metu Telšių, Plungės, Šilalės ir kt. rajonų parpijose bei Kryžiaus Kelio procesijose Žemaičių Kalvarijoje.

Šiek tiek papraščiau – labai neišvinguriuojant melodijos ir ne tiek užtęsiant pabaigas – yra giedama Advento, Gavėnios ir kituose susiėjimuose. Panašiai gieda ir doviliškiai. Tačiau jų giedojime yra išlikę visi senųjų Kalnų giedojimo pagrindai, būdingi Pamario Krašto  žemaičiams (dauguma giedotojų yra gimę Klaipėdos rajone).

Atidžiau pažvelgę į Dovilų bendruomenės giedojimo tradicijas, matome, kad Kalnų giedojimas ir dalyvavimas folkloro ansamblyje „Lažupis“ yra susiję. Senoji pasaulėjauta sąveikauja su krikščioniškąja. Čia galime atsekti liaudiškojo dainavimo įtaką Kalnų giesmėms ir atvirkščiai – krikščionybės įtaką lietuvių tautosakos žanrams. Palyginę senąsias žemaičių dainas su ŽKK giesmėmis galime įžvelgti nemažai analogijų. Tai – metroritminė, derminė sandara, dainų ir kalnų giesmių formų identiškumas, melodijos puošmenos – melizmai, bendri pritarimo („turavojimo“) principai ir kt. Todėl doviliškių ŽKK įrašas aktualus ne tik žemaitiško giedojimo, bet ir žemaitiško dainavimo stiliaus išsaugojimo aspektu. Privalumas yra tai, kad ŽKK atlikėjai – Dovilų giedotojai –dalyvauja ir folkloro ansamblio „Lažupis“ veikloje. Klausydami jų atliekamų ŽKK ir žemaičių dainų nesunkiai galime atsekti šių dviejų stilių vienovę.

Tikimasi, kad šių Kalnų internetinė publikacija prisidės prie žemaitiškų tradicijų puoselėjimo ir saugojimo.

Doc. Irena Nakienė